Tiktai nuotrauka lieka, iliuzija, sapnas, miražas –
Viskas sutelpa smilty, sekundėj, lašely, delne...
Man per maža gyvenimo vieno,
Girdi, man per maža!
Ar išvysi, brangioji,
Lyg veidrody darsyk mane.
Ar paliesi?..
Tegul nors iš tolo –
Per žingsnį, per žvilgsnį –
Švendrių šukom šukuosis tavųjų akių ežerai.
O po to lai bangavimas rimsta...
Nors jo pasiilgsiu,
Kaip ir žodžių, kuriuos man kadaise prigludus tarei.
.................................................................................................
 
Aš išeisiu, nepyk...
Prisiminsiu dienas, kada vyšnios
Skleidės soduos
Ir žodžiais nulijo į delnus baltai.
Pasiliki tenai.
Tik žinok, niekada nesugrįš jau
Praeitis...
Netgi ta, kurią veidrody sapno matai.
Nesutilps mano lūkesčiai tau širdyje,
Vyšnių kraujas
Nulašės šulinin...
Bet jame atsispindi dangus!
Nepradėkim žiedais užkariauti pasaulį iš naujo –
Nugalėtojai verkia,
O mirusius laidot baugu...