Pakrantėj paliktos dvi valtys
           po nemigos ilgos nakties,
o sąnarius dar krečia šaltis
           ir gniaužia apmaudas širdies –

per naktį tiek žvejota vargta –
           jokios žuvies nepagavau...
Tariau sau – paskutinį kartą
           toks tuščias, kaip tinklai likau.

Bet nejučia į mano širdį
           atėjo Žodis įsakmus –
į gilumą liepei man irtis
           ir valksmui ten užmest tinklus.

Nors kiaurą naktį šitiek vargta,
           bet dėl to Žodžio sutikau
užmest tinklus – ir šitą kartą
           abstulbintas staiga likau –

žuvų gausybė – nematyta –
           sutrūkinėjo net tinklai,
dviem valtim parplaukėm tą rytą
           žuvim prikrautom sklidinai...
............................................................

Ant kranto paliktos dvi valtys,
           kaip ženklas praeitų dienų –
žvejybon nebereiks jau keltis –
           paskui Tave aš išeinu.

Patyręs Tavo Žodžio galią,
           aš pasuku keliu nauju,
kad vykdyčiau vien Tavo valią
           ir būčiau aš žmonių žveju.