Vaii, barbele, mieliausioji,
Ka pamateu tavo žinuti, tik tumet supratau, kap esu pasilgusis. Pirma vis pamislydavau, kame tu prašapa, kokes biedas prispaude, o paskiau apsiraminau, žinau, kad krevas keles nanuesi, ne toki esi pakritima, o ka tyli, naklykauji lygu Pilyps kanapies, ta musent ne do ūbavima yr, ka galiesi, ta ir atsišauksi. Akurat.
Naužsirūstauk, je pasakysu, kad tavi dažniause atsimenu, kumet pamatau Vilniaus miesti toki kruvina raudona mašina su užrašas ant katro šona – Barbora. Ana išvažiou Maximas prekes valug užsakyma, vo kad ponų daugie, tai ir tun mašinyti vis dažniau priet pamatyti, tep ir nores kožnu sykiu suūbauti: Sesereli barbeli, kam besi, su kokes vieji malūnas bakariauji?
Mani ligas reit į biti, ale naskubiedamas, šin meta tik nasene, pusie vasaras tasusivokiau į sava Kartena, nieka nebipasisiejau, braškes strazda nuknapoji, sodnali žeidus šalnas nukundliuoji, veins kits serbints terauduonou, jau mislijau, kad ir bada pamatysu, ale ne, radau toki žmonių geruma, koki nebmislijau svieti esunt – katra kaimyni salotų parovusi atneš, katra kopūsta galveli nupjovusis a kastini susukusis, o dvejau gaspadore čiut nesusipeši, katram priet mun bulviu pakasti. Vo vakar maž neapsiblioviau, ka kaimyns, tokių pat kap aš kešimtų gimima, pasaki, kad ir muna dalij pupų eileli pasėji – suprunti, pasėji, nepamirša, kad didele mylu pupas. Vo da saka, kad iš akiun ir iš širdeis... Nie velni.
I da, barbeli, turu širdeis sopi, dideli dideli rūpesni. Toki dideli, ka jau ir i miestali bijau baišeti, i žmogu basutikti. Nasupruntu, dėlko kožnus sutikts, iš tolij muni pamatis, išsišeip lygu geleželi radis vo nesaka ko. Aš parmisliju, a kielusis prausiaus, pasitikrinu, a tep kas nier nutiki? Lygut ne, tad iš kuo ta linksmybi?
Sumislijau. Muna knyga pirma munis, da nu anu kalėdu, pareji i kaima, a nabus kaimyną prisiskaiti balabaiku? Kaima žmogus bavelij patylėti, vo iš kur mun daba sužinuoti – patika a napatika, ka tyl, tik joukas. Kap tat gal būti? Juk aš rašiau dažnu syki pasikiruokdamos ir pavadinau tep liūdna – „Ištverti gyvenimą“? Dyva veinis. Vo mažu tep tur būti – je kriuokdams raša, skaitydami joukas? A untrep?
barbeli, sesereli, juk tu esi muno draugi iš pati kaima viduri, a nagalietumi pagelbėti, paskaityti tun muna knynga i tropne paskyti, kas tin prikeverzouta. Je tu muni suprasi, mažu i aš apsispakajisu.
Pala, vo a tavij nusiuntiau knynga? Parašyk, naprašapk i vielek pusij metu. A suprata by kun tami muna laiški? Juk žina, ka tamoku pravorne tik mintyti žemaitiška, vo rašyti nieks namoki...
 
Tava daliuti iš Kartena, kur pri vieša keli.