Jausmai užgimsta tarsi priešaušris
Iš gelmenų miglotos paslapties
Ir kyla į aistros karščiu
Pulsuojantį zenitą.
Tas pražydės,
Ką spinduliai kutenantys palies —
Klajos po ilgesį svajingą
Ir nesvarstys, ar klydo.
Sparnuoti lūkesčiai
Paklis aukštai, aukštai,
Esybės ribos plyš
Nelyg per ankštas rūbas.

Iki mirties dėkosi Viešpačiui už tai,
Tavy ne tau kas suloduota glūdi.