nuo dažnų praradimų – trumpėja būti sakiniai,
juos nugludina tai, ko išties pasakyti negalim.
gal tiktai praeitis mirguliuoja skalsiais vaizdiniais,
tik aptriušęs labiau tavo mėgiamos knygos viršelis.
o juk norisi liestis prie dar nematyto žmogaus,
įtikėjus, kad jis pasitiks prie dulkėtų vartelių
ir tu jam pasakysi, kiek sykių save praradai
bei  kaip gera prisėsti ant slenksčio, kai sąnarius gelia.
o gal laikas panoro, kad žodžiai nebūtų lengvi –
kaip kadais neskraidytų betiksliai ir gražūs savaime.
kuo daugiau netekimų – tuo tylą labiau išgirsti
Ir apčiuopiamai kyla neištarto sakinio kaina.