Tavin
Man veriasi nakties stebuklų slėpiniai,
ir knygos geistinos šį kartą atsiverčia.
Ar čia buvai? Ir ką jose radai?
Paskui Tave į rojų ar į pragarą aš eičiau!
Kas sudegė? Kas virto plėnimis? Ir tu degei?
Tave į pelenus su knygomis paverčia?
Ne feniksas, ne paukštis, ne drugys buvai?
Bet aš taip pat kaip Tu skridau, – ištarčiau.
Ir ką mačiau? Ar viziją? Ar mylimas akis?
Ar tik jutau širdies plakimą kaitrų?
Nepabijojau tyruose niekad paklyst,
nors kelias vienišas kalnuos lediniuos baigtųs,
nors sielą merktų nebūties juoda naktis,
Tavin it saulėn nepavargčiau eiti!