Diptikas pirmas

Nerie gimtoji, upių motule,
Ko tamsios miglos ant sodžių gula,
Ko tavo skardžiai trupa ir krinta?
O Žeme mano iškankinta,

Kur Tavo girios, sodai išbalę
Nuo vyšnių juoko gegužio vėjuos,
Kur dingo liepos, nupynę kelią,
Kur beržynėliai, tuopų alėjos?

...Tik kraujo kvapas, tik pelenėliai
Draikos pro rūką lyg skausmo aidas,
Kančios sukniubę juodi šešėliai,
Žeme, o Žeme, tai Tavo veidas?!


Diptikas antras

Protėvių Siela, upių tėveli,
Nemune, Baltiją mūsų pamilęs,
Ar prisikelti kraštas šis gali –
Džiaugsmu šviesiuoju ošti vėl šilas?


Kol mano vilnys į jūras liejas,
Kol mano mėlynos akys žėri,
Karaliau, gyvas Laisvūnas Vėjas
Neleis užmiršti Tiesą ir Gėrį!

Slibino pilys jau sutrupėję
Senais vaiduokliais dūla ir griūna,
Jo nagai, iltys juokina vėją,
Keistai pabirę...mena galiūną.

Kadaise lakė jis mūsų kraują,
Sugriovė sodžių, kaimų grožybę.
Iš jo telikus tik smėlio sauja,
Balti tik kaulai mūs priešo žiba.

Žemė išspjovė jo glitų kūną,
Aplenkė lietūs tą kraupų kampą.
Dangus tik mūsų siunčia Perkūną
Jo kaulams trupint ... šie dūmu tampa!