Mano vienišas drauge

Sugrįžtu pas tave, mano vienišas drauge likime,
Kai pravirkęs dangus tavo tylią rapsodiją groja,
Gal ir tu čia sustoji pavargęs, nurimęs,
Kai vienatvės žodžius vogčiomis mano lūpos kartoja.
Šitiek metų ėjau pas tave, o iš tikro pro šalį,
Išsisklaidė kerai ir danguj vėl pakibo mėnulis,
Pro akis man praslinko lauko nuometas žalias
Ir užgeso lange įsižiebus spingsulė.
Tu sakai – pavargau, mano vienišas drauge likime,
Kai vėl plaukia dangum debesų baltos avys,
Aš pamoju išėjus ant slenksčio vien tau
Ir melodiją tylią man skrendantys paukščiai kartoja...
Vasara7