Dar vis į Tiesą taikausi iššauti
ir būna, kai atrodo –
ne šaulys M. K. Čiurlionio,
o aš, įtempęs lanką,
strėle į dangų Žodį leidžiu.

Neduoki Dieve kelią jam pastot paukščiu, 
nors ir žinau,
kad šitaip niekada nebūna, 
tačiau nepaisant to, 
kaip vaikas pasaka tikiu, 
kad būtent ten, iš mano Žodžio,
dantimis žaibuodami,
perkūnai griaudžia.