Niekada nesakyk niekada. Ji mane paliko, todėl mano rašyti lyriniai eilėraščiai nebeteko prasmės. Aš nusivyliau moterimis. Keista, tačiau naktimis vis sapnuodavau, kad esu apsuptas vyrų, ir tai man teikdavo pasitenkinimą. Susapnavęs moteris aš prabusdavau išpiltas šalto prakaito ir  nebegalėdavau užmigti.  Ji man jau nebeegzistavo, nes sakoma, kad pasąmonė išduoda tavo jausmus sapnuose. Ir tada pasirodė jis.
     Viešpatie, jis buvo lyg du vandens lašai panašus į Di Caprio, tačiau aukštesnis ir apžėlusia krūtine bei užsiauginęs ūsus. Supratau, kad jis gali pakeisti viską. Tačiau trūko pirmojo prisilietimo.
     Laukti teko neilgai.
     Kartą, besėdint viename bare, jis prisėdo prie manęs ir, kaip dera alfa atstovui, nieko nesakęs apkabino per pečius
     –  Aš vyrams neleidžiu prisiliesti prie savęs, – pasakiau, bet tuo pat metu jutau didžiulę palaimą.
     –  Kodėl ne? Juk matau iš akių, kad tu šito nori...
     –  Taip, tu teisus, aš jau pavargau nuo moterų, jų nuolatinių priekaištų, kad esu netikęs vyras. Man nusibodo jų saldūs kvepalai, dar saldesni žodžiai, nes jos visada palieka ir tai, kaip taisyklė, atsitinka pačią sunkiausią akimirką. Moterys tiesiog mistiškai priverčia jas mylėti, o po to pakeičia savo nuomonę ir nueina pas kitą. Tada tu imi jų pavydėti...
     –  Nebijok, – pertraukė mano nuoskaudų tiradą jis, – nuo šiol tu būsi mano moteris ir tavęs pavydėsiu tik aš.
     Šis paaiškinimas galutinai mane įtikino ir intensyvaus emocinio atsako savo kūnui stabdyti nebereikėjo. Plonos, bet jautrios vyriškos lūpos buvo paragavusios „Cento“ alaus, ūsai prisigėrę kontrabandinių cigarečių kvapo, tačiau tai tikrai nesutrukdė suprasti, kaip jis manęs trokšta. O aš net neįsivaizdavau, kaip malonu bučiuotis su ūsuotu vyru.
     Tačiau dar buvo ir prisirišimo klausimas. Nors dabar jaučiau pilnatvę, visgi gana sunkiai įsivaizdavau, kaip mes galėsime kartu gyventi. Kodėl kartu? Aš jau nebegalėjau pakęsti vienatvės, o jis taip pat troško šalia savęs nuolat turėti draugą. Bėda ta, jog aš nemokėjau virti valgyti, tingėdavau tvarkyti kambarius, plauti indus, vaikščioti po parduotuves pirkti maisto. Juk tai – moters pareiga. Visgi norėjau rizikuoti. Kada pamačiau du jo brangakmenius ir virš peizažo iškilusį kaminą, man visos abejonės išsisklaidė. Mano besiblaškančią sielą nuramino ir pirmoji mūsų naktis.
     –  Tu esi mano meilės įlanka, – sušnabždėjo jis man.
     –  O tu – tartum ateivis iš kitos planetos...
     –  Taip, kalbi tiesą, aš ir esu ateivis, aš atėjau iš Žydrosios Žolės žvaigždyno, – jis mokėjo puikiai flirtuoti.
     Aš jo neatstūmiau. Aš sulaužiau visas savo taisykles ir daugiau manęs moterys nebežemina. Aš tapau tartum iš šviežio molio lipdytas Adomas dar tuomet, kai Rojuje nebuvo Ievos. Juolab, kad...
     Tą pirmąjį sykį, kai sproginėjo vidiniai fejerverkai, nes mudu dėl atsipalaidavimo išgėrėme po du bambalius „Rinkuškių“, aš susigriebiau bėgti į benzino kolonėlę pirkti balionėlių.
     –  Nesirūpink, – sumurkė jis man į ausį, – mes juk niekada negalėsime turėti vaikų, to gali tikrai nebijoti.
     Ak, koks palengvėjimas. Iš tiesų, juk tai – dar vienas pliusas.
     O ji? Ji išnyko lyg rūkas, lyg dūmai praėjus Naujųjų Metų nakčiai. Beje, išsisklaidė labai lengvai ir greitai...