Tos galulaukio liepos!
Mėnuo spurda šakose.
Kiek dar kartų, kiek kartų
Tu man širdį užduosi –
Negi visos jau dainos
Lig vienos sudainuotos?
Sėdžiu vienas atšlaime.
Mėnuo supas šakose.

O juk buvo ir linksma –
Tavo akys žėrėjo,
Plaikstės sukos sijonai,
Ir daina vis stiprėjo.
Lūžo linko sulinko
Tie stalai nuo ąsočių.
Sėdžiu vienas atšlaime.
Mėnuo supas šakose.

Negaliu jau net laiško
Iš širdies parašyti,
Nes nebėra to pašto –
Jau arkliai iškinkyti.
Maukta gerta išgerta
Ligi dugno bokalai,
Išdainuota išrėkta
Pakluonėj ligi valiai.

Nieko – kęsiu iškęsiu,
Juk ne vienas – su liepa.
Šiurkštų josios kamieną
Mano nugara liečia.
Ir užsnūdęs prieš rytą
Atsakyt negalėsi –
Mano ranką raukšlėtą
Tik per sapną paliesi.