Kai vaizduotėje maža garsų, 
Kaip suregzčiau būties paskutinį akordą?
O iš aibės vaizdų
Tik bedugnė, besapnė naktis.
Kaulą graužiau dažniau, 
Nei lapnojau griliažinį tortą.
Būčiai ką dovanot?
Atleidimo belieka prašyt.
Melsiuosi it pirmąkart
(Nors malda iš tiesų paskutinė).
Trūkinėja mintis
Ir sunku susirinkti žodžius.
Tvinksniai tarsi varpai,
Šarvas dusulio spaudžia krūtinę.
Lašas vienas šykštus,
Nors maniau, kad liks dulkės, o syvai išdžius.
Aš laikiaus, dievaži, už būties,
Kad nuo įtampos krumpliai braškėjo.
Susitaikyti? Kaip?
Švokščiant burną pravertą jaučiu.
Baltas angelas tarsi dėmė
Tyliai taria: Valia Sutvėrėjo... 
Abejoju dabar, 
Ar norėčiau, kad vėl iš pradžių.

Pasipurtau, rąžaus.
Pamažu akys neregės blandos,
Šiurkštų plauką kažkas
Nubrūškuoja tiesiog liežuviu.

Dar ne mano mirtis.
Siela liko, nes uždaras langas.
Ir pataikyk tu man!
Kaip gerai, nebuvau kad žveju.