Ko paimti už rankos vis taikai,
Liūdesy neramus?
Juk seniai sugyvename taikiai,
Tad nebūk įkyrus.

Ir atstok nuo manęs nors truputį.
Bent minutei, maldauju – pradink.
Su savim noriu vienas pabūti
Ir laikus tuos gerus prisimint,

Kai tavęs dar visai nežinojau,
Kai dar viską reikėjo atrast,
Kai aidėjo pavasariais gojai
Nuo lakštingalų giesmių pernakt.

Kai mergaitė, daili, tamsiaplaukė,
Su viltim žvelgė man į akis,
Kai buvau reikalingas ir laukiamas,
Kai galėjau pakilt ir nuskrist

Į nuostabų svajonių pasaulį –
Juo lig šiolei dar kartais tikiu –
Kur nėra nei klastos, nei apgaulės,
Kur tauru ir be galo šviesu.

Tad prašau – pasitrauk nors truputį,
Nors minutei, maldauju, – atstok!
Su savim noriu vienas pabūti,
Kol lietus nenustojo krapnot...