Medus
Būties kory ir tau nektaro lašas,
Ar bent jauti, koksai jisai saldus?
Kai iš svajonių rūpesčiai iškrapšto,
Pajudint laikas ir savus sparnus
Ir naudai avilio kažką svarbaus sutverti,
Nes prasižioję tyko tik tranai.
Regi purve aukotą savo šerpę?
Pasverk — mylėjai ar tik tarnavai.
Kai bus akimirka — net gyvasties negaila,
Tada varvės ir iš tavęs medus.
Pradaro dangų ne bažnyčios smailės.
Versmė nektaro — mylintis žmogus.