Seniai seniai, karaliaus Mindaugo laikais,
kai dar nebuvo supermarketų –
ar kas dabar galėtų tuo patikėti! –
pirkau pas seną valstietį raudoną erškėtį.
 
Norėjau jį pasodinti čia palei tėvų klėtį,
kad paukščiai turėtų kur čiulbėti.
O tai dabar slepiasi išminčiai danguje,
ir aš neturiu su kuo protingai pakalbėti.
 
Gerai dar, kad varna kas rytą sako kar.
Ir aš jos prašau dabar:
pasakyk ką nors baisiai gražaus dar...
Ir, o Karaliau, erškėtis į langą: bar bar...