Trobelė užmerktom akim,
Prie jos dvi senos liepos rymo,
Čia laumės braidžioja naktim,
Kūrena laužus jos lig ryto.
Išplaukia debesys – tamsa,
Tik paukščiai tyruose plasnoja,
Ir vaidilutė dyvina
Čia savo marškinius mazgoja.
Užkimęs balsas iš nakties
Mane sapnų balsu pašaukia,
O miško vienišas žvėris
Nutykęs savo grobio laukia.
Kai pirštai drumzlino lietaus
Melodiją dangaus užgroja,
Pagalvę prie savęs glaudžiu,
Tykiai maldos žodžius kartoju.
Pašaukia rytmetis gaivus
Ir saulės nubučiuotos pievos
Sutviska krištolu rasos –
Dangus vėl ilgis mėnesienos.