kraujomaiša

Kol praeina diena
pametu skaičių
bukų banalybių
luošų tobulumų
amžinų atsiprašymų

vis veržiuosi susimaišyti
įsilieti į vyno upes
tamsos sūkurius
bet žinau svetimumą
savo sielos
jos balso
akies rainelių

dar bandau save gundyti
atsigausiu
paliausiu
bet žinau
nebeklystu
žinau iki galo

mūsų kraujas nedalomas
neišsenkamas
amžinas
ir nesupainiojamas

net ląstelių lygmenyje
tu man
svetimas
svetimas
svetimas

kad ir kiek mėginčiau artėti
tolimas 
tolimas
tolimas

panašumas –
iliuzija,
žudanti
patikliuosius
anamcara