Žirgai prie griovio nekantrauja, trypia,
Grandinės girgžda – tiltas nusileis.
Žvalgai sugrįžo – vanagai įpykę,
Pas kunigaikštį juos greičiau įleisk!

Sudunda tiltas po sunkiom kanapom,
Pranešti žinią skuba tekinai:
Taip, kunigaikšti, brolis susimokė
Su kryžiais. Veda juos čionai.

Siųsk atpildą, o rūstusai Perkūne,
Padėk nubaust ugnim išdavikus!
Tesudega, prasmenga ir tebūna
Sunki jiems žemė – atpildas sunkus!

Visus kelius užversti medžiais, rąstais!
Apsupti juos, neduoti atsikvėpt!
Jiems nepasiekt, ne jiems šis dvaras ręstas,
Jų kryžiams lemta žemėj sudūlėt!

Lyg sakalai greiti žygūnai lekia
Ir kuoruose užsidega ugnis...
O išdaviką, tą klastingą lapę,
Strėlė taiklioji amžiams užmigdys.