Tu nė nespėsi pastebėti, kada ateis tas laikas ir tau teks išvažiuoti. Išvažiuoti ir palikti savo katiną. Aišku, tu jį myli, tau bus sunku su juo išsiskirti, todėl nepaliksi jo likimo valiai, o atiduosi kitiems žmonėms. Tai bus geri žmonės, kurie rūpinsis katinu, jį globos, lepins įvairiais skanėstais. Tie žmonės stengsis jam įtikti, jie bandys jį glostyti, tačiau katinas tik šiauš savo kailį, ries nugarą ir bėgs nuo norinčių prisiliesti rankų. Žmonės nesupras, kad katinas pats pasirenka šeimininkę ir netgi mieliausias dėmesys, skaniausias maistas niekada nepakeis jam tos, kurią jis laikė vienintele.
       Todėl tavo katinas liūdės. Nuo ryto iki vakaro jis tupės prie praviro lango ir žiūrės į danguje skraidančius paukščius. Katinas vis galvos; „Ak, kodėl aš negimiau paukščiu. Jei būčiau didelis, stipriais sparnais paukštis, aš galėčiau nuskristi ten, kur dabar yra mano šeimininkė. Jei aš būčiau mažas, silpnas paukštelis, veikiausiai ji mane būtų įsidėjusi į narvelį ir pasiėmusi su savimi. Tačiau aš esu tik katinas...“
       Žinoma, jis kartais pasigailės, kad galbūt nebuvo pakankamai švelnus ir meilus savo šeimininkei, kad galbūt per daug siausdavo jos namuose, mažai sėdėdavo jai ant kelių arba glaustėsi prie kojų. Galbūt per mažai leidosi glostomas. Tačiau jis juk yra katinas, o katinai net ir mylimiems žmonėms parodo savo katinišką charakterį.
       Vieną giedrą naktį, kada danguje žibės šviesi mėnesiena, katinas neištvers ir paliks naujuosius namus, jis išeis ieškoti savo šeimininkės. Jis eis naktimis, kada švies ryškios žvaigždės, kurios rodys jam kelią ir kartu primins žydras šeimininkės akis. Eis tamsiomis, apniukusiomis naktimis, nes jis – katinas ir turi katinišką nuojautą – tiesiog žino, kurioje pasaulio pusėje yra ta tolima šalis. Dienomis katinas miegos medžių pavėsyje, šieno kaugėse, sapnuos savo šeimininkę, o pakeliui maitinsis tuo, ką randa arba gali sumedžioti. Ilgainiui jo kailis nušiurs, katinas sulys, bet tai – nesvarbu, jis žinos, kad, jei pasieks savo šeimininkę, ji jį vis tiek pažins ir priglaus, juk ji myli savo katiną ne dėl jo gražaus kailio, netgi ne dėl meilumo, ji jį myli todėl, kad jis yra jos katinas, o ji – jo šeimininkė.
       Galiausiai katinas prieis didžiulį vandenyną, o už jo bus kitas pasaulio pusrutulis, kuriame dabar apsigyveno šeimininkė. Naivuolis katinas – ko jis tikėjosi, juk katinai nemoka plaukti! Tačiau katinui tai bus nesvarbu. Jis gulės tarp kopų ir žiūrės, kaip dienomis vėjas šiaušia bangas, kaip vakarais vandenyne skęsta saulė, kaip naktimis ant vandens paviršiaus atsispindi tos žydros, jo šeimininkės akių spalvos žvaigždės. Išsitiesęs ant balto pakrantės smėlio mąstys: „Ak, kodėl aš negimiau žuvimi. Jei būčiau didelė ir stipri žuvis, aš pajėgčiau perplaukti vandenyną. Jei būčiau maža, silpna žuvelė, galbūt mano šeimininkė būtų įleidusi mane į akvariumą ir pasiėmusi su savimi. Bet aš esu tik katinas...“
       Praeis daug dienų, mėnesių, metų, saulė kils ir leisis į vandenyną, vėjas kels didesnes ir mažesnes bangas, žvaigždės spindės ir blės vandenyje, o katinas vis gulės pakrantėje. Ar jis bus laimingas? Taip, tikrai laimingesnis nei būdamas su savo naujaisiais šeimininkais. Kodėl? Nes dabar atstumas tarp jo ir jo mylimos šeimininkės liks tik... bekraštis okeanas. O žemę, sausumą jis praėjo visą. Jis supras, kad padarė viską, ką galėjo padaryti, ir likusio nuotolio jau niekada neįveiks. Ko jis dar tikėsis? Paprasčiausiai gyvens prisiminimais ir laukimu, kad galbūt kada nors atplauks laivas ir nugabens jį ten, kur vakarais saulė dingsta už horizonto – į svajonių šalį.
       Tačiau laivas neatplauks niekada ir vieną vakarą katino laukimas baigsis. Užges paskutinis saulėlydis ir smulkios smėlio smiltys užpustys jo kūną. Toje vietoje užaugs raudonos laukinės aguonos. Pučiant iš vandenyno vėjui jos pasakos istoriją apie katiną ir jo šeimininkę...