Švelniai sutemus, nušvitus žvaigždėms,
Eini pasivaikščiot nepažintoj jausmų tankmėj.
 
Su kiekvieno žingsnio jėga –
Jauti, kaip skverbias į kūną saldi šiluma,
Jauti lyg augtum gležnam žolelės stiebe,
Ir pražysta širdis svaiginančiam liepų kvape.
 
Kojos ištįsta – paklysta tarp medžių šaknų,
Kūnas ištirpsta – pranyksta tarp žemių purių.
Ir galėtum taip tyliai šiąnakt numirti,
Siela juk spėjo visatos platybėj pasklisti.
 
Taip švelniai sutemus, nušvitus žvaigždėms,
Nustoji tu būti materija esybės prasmėj.
Taip švelniai sutemus, nušvitus žvaigždėms,
Tampi tu gyvybės energija amžių tėkmėj.