Pažiūrėk atidžiau — jau sode
Išryškėja rudens rūbo sagos,
Vėsesniam paryty
Bąla voro audimai ploni,
Varnėniukai jauni
Radę pulką savų garsiai klega,
Tyli gandras lizde,
Gal jam rūpi šeimyna kuo mis.
Pakelėj po lietaus
Apibluko šilokų žvaigždynai.
Žyla smilgų plaukai,
Kur nesiekė ranka šienpjovių.
Gyvasties sodrumu
Visos dienos keistai apsvaigino,
Nes ląstelėm godžiom
Net ne vasarą — būtį geriu.
O ir tu apstulbai
Lyg regėtum nuostabų miražą,
Kol staiga pamatai
Ryškų ženklą rudens ant šakų.
Tai netruks amžinai,
Nors ir tiek mums abiems būtų maža.
Dar anksti obuoliaut.
Mūsų vasaros Rojuj lieku.