Gal kiek per plona...
Tomis buvo sakęs, kad traukiniui pervažiavus kamštelį, jis susiploja iki sąsiuvinio lapo storio. Silvestrui ir man parūpo įsitikinti, ar tai tiesa. Juk šiaip ar taip, Tomis buvo vaikis, mėgęs pliurpti niekus, tad pasibaigus ir taip jau nebeprasidedančioms pamokoms, susitikau su Silvestru birželio dangumi pasidabinusiame parke, iš kur patraukėme traukinių stoties link. Kuprines nešėm ant pečių. Jos, visgi, jau buvo pustuštės, o ir namo vilktis nesinorėjo: bereikalingas vaikščiojimas, o Saulė kepino. Negana to — spigino į akis kaip įmanydama, mat kelias į stotį buvo kaip tik tiesiu žvilgsniu į ją. Aš, kaip visad, turėjau tamsintus akinus, o Silvestrui teliko eiti nuleidus galvą žemyn, bet tai toli gražu nekliudė mums taukšti visokius niekus apie bendraklasius, pamokas bei atostogų planus, kurių būdami penkiolikamečiais nieku gyvu neįgyvendinsime. Taigi nieko reikšmingo, bet kartais jausdavausi taip, lyg man nebūtų svarbu apie ką kalbėti. Užtekdavo žinoti, kad turiu su kuo kalbėti.
Taip besišnekučiuodami ir nukulniavom iki bėgių. Stotis labiau priminė apleistą namą, nei ekonomiškai svarbų miesto tašką. Langus nuo visiško subyrėjimo gelbėjo stori lipnios juostos sluoksniai, o mano žvilgsniui apskriejus stogą, galėjau drąsiai teigti, kad per liūtis be kibirų čia neišsiverčiama. Kadaise buvusios baltos sienos — pažemintos purškiamų dažų rykščių. Tiesą sakant, aš net žinojau, kieno tai darbas. Aišku, jei Tomis nemelavo, ką, deja, daryti mėgo. Dėl šios priežasties Silvestras jau senokai jo nemėgo, o aš simpatijos šiam vaikiui niekaip negalėjau paaiškinti. Melagis ar ne, jis visad mane pralinksmindavo. Be to, šį kartą Tomis greičiausiai tikrai nemelavo, mat jo mama dirbo traukinių stotyje. Pagailo man šios moters, kai priėjęs prie informacijos langelio pasiteiravau apie traukinių važiavimo grafiką. Moteris lėtai pakėlė ramias akis, pasisveikino ir monotonišku balsu išpyškino tai, ką norėjau išgirsti. Jos plaukai buvo riebaluoti: nuo vasaros karščio negelbėjo net zirziantis ventiliatorius, o lūpos nukramtytos kone iki kraujo. Taip ir nesupratau, kodėl. Drabužiai, nors ir švarūs bei tvarkingi, atrodė, kaip jos lūpos. Gaila, iš ties gaila man jos pasidarė, tad padėkojau ir išėjau.
Silvestras laukė pastato šešėlyje visu kūnų gaudydamas kiekvieną vėjo kvėptelėjimą.
— Iki artimiausio traukinio dar pora valandų, — ištariau.
— Lauksim? — tyliai, lyg taupydamas energiją, paklausė.
— Eiti namo ir vėliau grįžti tikrai neverta, šiandien oras mums tokios prabangos nesiūlo. Palaukim, vis tiek veikti nėra ką, nesvarbu, čia ar velniai žino kur būtume.
— Palaukim, — vėl tyliai atsakė. Keistas jis tądien man atrodė.
Traukinių stotis buvo pačiame miesto pakraštyje, kur vyravo tikra kaimo aplinka. Sėdėdamas pievoje po medžio šešėliu stebėjau, kaip į antrą gyvenimo pusę perlipęs vyras sėdi traktoriaus kabinoje ir važinėja pirmyn atgal pjaudamas žolę gan didelėje ganykloje. Jo veido aiškiai neįžiūrėjau, bet nė neabejojau, kad jis nusėtas dideliais prakaito lašais. „Vargšas“, — galvojau bandydamas iš smilgos išlankstyti drugelį. Kiek tolėliau keli vyrai su grėbliais vartė šieną, o aplink juos zujo mažas šunėkas. Taip ir nenusprendžiau, kas mane erzino labiau: ar karštis, ar tai, kad tam šuniui jis buvo nė motais. Mano žvalgoma teritorija visiškai nedomino Silvestro. Jis, rodės, snaudė atsirėmęs į medį, o akis slėpė po kepurės snapeliu. Tačiau jis nemiegojo, ir tikrai suprato, kad tai žinau. Bet aš nieko neklausiau, toliau žaidžiau su pievos augalais. Toks buvo mūsų nerašytas susitarimas: nekvaršindavom vienas kitam galvos, kol savo noru patys neišsipasakodavome.
Faktą, kad Tomis gyveno netoli traukinių stoties, prisiminiau tik tada, kai pastebėjau jį atsipalaidavusio žmogaus žingsniu traukiantį iš abiejų pusių medžių saugoma gatve namo. Kumštelėjau Silvestrui į pilvą:
— Žiūrėk, Tomis eina. Bėgam, pasivysime, trise smagiau bus.
Silvestras nesureagavo. Akimirką pamaniau, kad galbūt iš tiesų užmigo, bet netrukus išgirdau:
— Bėk, jei nori.
Vėl tylus balsas... Sėdėjau it musę kandęs ir aiškiai supratau, kad tąkart išeiti tiesiog negalėjau, kad ir kaip to norėjau. Man teliko akimis sekti Tomį tol, kol jis visiškai dingo medžių ir namų virtinėje. Mintyse jau pradėjau pyktį ant Silvestro, bet nenorėjau jam nė žodelio sakyti apie jo elgesį, tad bandydamas nurimti pažvelgiau į Saulę ir spoksojau į ją, kol ištryško ašaros, o tuomet užsimerkiau ir padėjau galvą ant pievos. „Kad tik kuo greičiau tas traukinys atriedėtų“, — mąsčiau pirštais sausindamas veidą.
Po keliolikos minučių atsistojau, priėjau prie Silvestro ir nuėmiau jam nuo galvos kepurę:
— Einam rinkt kamštelių; traukinys netrukus atvažiuos.
Kažką mygdamas jis lėtai atsistojo ir tada tylėdami patraukėm pilko ir daug metų nugyvenusio pastato link, kuriame būdavo iškraunami ir įkraunami kroviniai. Aš neklydau manydamas, kad ten dirbantys vyrai nevengia alkoholio: tuščios „pūslės“ stipraus alaus priminė nedidelį kalnelį. „Bent nešiukšlina, kur papuola“, — šmėkštelėjo galvoje mintis sukiojant kamštelius nuo butelių.
Ant bėgių vienodais atstumais išdėliojom keturiolika plastmasinių kamštelių: aštuonis vienoje bėgių pusėje ir šešis kitoje. Baimindamiesi, kad traukinys gali nupūsti, o ne pervažiuoti, kamštelius prie bėgių prilipdėm kramtomąją guma.
— Žinai, aš tau melavau, — burbtelėjo Silvestras, mums besėdint ant bėgių ir laukiant traukinio.
— Apie ką tu? — besidžiaugdamas pagaliau prabilusiu draugu paklausiau.
— Apie mokyklą, — jo balsas buvo baugiai ramus. — Manęs neperkėlė į dešimtą klasę. Mokyklos vadovybė net nesuteikė man galimybės pasitaisyti vasaros pataisų metu, teigdama, kad aš nevertas toliau mokytis jų gimnazijoje, kadangi „mano elgesys ir mokslo rezultatai — siaubingi“.
Mano veido išraiška nepakito, tiesiog bandžiau suprasti tai, ką išgirdau:
— Kodėl man to nepasakei ankščiau? — paklausiau.
— Nes man tai neatrodė svarbu. Tik šiandien, eidamas čia, į traukinių stotį, supratau, kad kažkas pasikeis, kad niekad nebebus taip, kaip ankščiau.
— Ką? Tau neatrodė svarbu, kad tavęs neperkėlė į aukštesnę klasę? — atsistojau.
— Taip.
— Tau ne visi namie. Mes juk tiek daug apie tai kalbėjom, sakei, kad stengsies ir sieksi bent minimalių rezultatų. Kas po galais nutiko?
Silvestras pakėlė akis į mane ir mielai nusišypsojo:
— Nurimk. Aš nesu kvailas, turiu planą, kuris man garantuos sėkmę, — aš tylėjau ir žvelgiau į jį rūsčiu žvilgsniu. — Juk tu žinai, kad mano tėtis — turtingas ir žinomas verslininkas. Jis jau dabar „tvarko“ mano ateitį kitoje šalyje, berods Didžiojoje Britanijoje. Man neverta mokytis. viską: popierius, pažymius ir kita aš gausiu už tėčio pinigus. Kam švaistyti laiką mokantis, jei viską galima padaryti daug paprasčiau?
Nutipenau bėgių atbraila tolyn nuo Silvestro, tada sustojau ir nužvelgiau tolius; traukinio dar nesimatė, bet tuo metu jis mažai man terūpėjo. Galvoje sukosi Silvestro žodžiai, tie baisūs, tiesiog šlykštūs žodžiai.
— Po galais, ar supranti, kad nori patikėt savo gyvenimą į kitų žmonių rankas? Ar supranti, kad prarasi bet kokį savarankiškumą ir laisvę? — greitu mostu nusiėmiau akinius, kad galėčiau pažvelgti į jį atviromis akimis.
— Nieko aš neprarasiu. Priešingai: turėsiu daugiau laisvo laiko, taigi laisvės kaip tik padaugės. Ir manai kas nors galėtų atimti iš manęs savarankiškumą? Juokauji, matyt, — lyg su lašeliu ironijos ištarė. Mačiau, kaip jo kakta pasidengia mažyčiais prakaito lašeliais.
Susikišau rankas į kišenę, man reikėjo ką suvalgyt. Maniau rasiu saulėgrąžų, bet suklydau. Radau moliūgo sėklų ir kaip mat susigrūdau keletą jų į burną.
— Tu kvailys, o tavo tėvas iš vis durnas, jei pats skatina tave taip elgtis, — moliūgų sėklos raminamųjų funkciją atliko prastai. Bent jau burna tuščia nebuvo. Mano žodžiai privertė apsiniaukti Silvestro veidą:
— Pats tu durnas. Sėdi prie namų darbų, švaistai savo laiką niekams. Ir kam, m? Jautiesi laimingas? — Silvestras taip pat atsistojo ir patenkintas savo gynyba išsiviepė iki ausų. Stebėjau jo akis ir tą akimirką jos tikrai atrodė laimingos. „ Kvailio laimė“, — kartojau sau galvoje, bet ištariau:
— Man gėda dėl tavęs. Niekada nemaniau, kad tapsi šiukšle, kurias kadaise mes abu niekinom, — ir spjoviau jam po kojom moliūgų sėklų lukštus.
— Eik velniop. Ir kartu pasiimk tą Tomį, jis juk irgi mokosi, abu jūs tokie pat, blyn, — lyg besišlykštėdamas ištarė ir apsisukęs nukulniavo namų link. Taip norėjau jam pavymui paleisti akmenį, bet tik stovėjau gliaudydamas moliūgų sėklas, tą akimirką visiškai pamiršęs priežastį, dėl kurios atsibeldžiau prie traukinių stoties.
Na, taip jau nutiko, kad dabar pats esu traukinio mašinistas. Ir kiekvieną dieną du kartus pravažiuoju stotį, kurioje patyriau pirmąjį rimtą savo gyvenimo nusivylimą. Ten ir baigėsi mano draugystė su Silvestru. Kartasi vis dar pagalvoju, ant kokio pagrindo ji buvo pastatyta. Atsakymo dar neradau. Kadangi jis greitai išvyko, ta draugystė bet kokiu atveju būtų pasibaigusi. Neįsivaizduoju, kaip susiklostė jo gyvenimas. Turėjau, bet vis tiek nelinkėjau jam gero. Ir dabar nelinkiu. O Tomis... Na, Tomis irgi dingo, bet iki kol baigėm mokyklą, buvom geri draugai. Bet negeriausi. Kas ten besupras, kas yra tas geriausias draugas.
Keista, bet pravažiuodamas šią traukinių stotį aš pirmiausia prisimenu ne Silvestrą, ne jo pranašiškus žodžius, kad nuo to laiko viskas pasikeis, o akimirką, kai tądien priėjau prie bėgių pravažiavus traukiniui; 5 kamšteliai buvo nukritę ant žemės, o likusieji — įkaitę ir suploti, kaip sąsiuvinio lapas. „Tomis nemelavo“, — pamenu tąkart pagalvojau.