Paleisk Svajonę
Ilgai į veidrodį žiūrėjai,
Ieškodamas lemties žymės.
Širdies Viltis žvaigžde kerėjo
Ir kvietė Svajonè.
Ji – tave mylėjo…
Tu – nematei. Ir negirdėjai.
Kokia klaidi baugios sielos lemtis!
Ji neužlies jausmų palaiminga banga,
Ji nepakils į dangų paukščio skrydžiu,
Nepasipuoš vėsia kvapnios nakties rasa,
Prie kojų nepriglus trapia jūros puta
Ir gintarinio atminimo nepaliks tavo delne…
Svajonė nepareina. Meilės nepažinus,
Pasaulio praradimo baimė spaudžia tau krūtinę.
O baimė svetima obels žiedų svaiginančiam kvape,
Žvaigždėm ji nenušvies tamsių kelių į Ją.
Ir neprišauks aušros į mylimųjų sapną...
Nesikankink. Paleisk Svajonę.
Baiminguose delnuose negyvena ji.
Ir žodžių netikrų voratinkliai netaps tikri.
Užsidaryki langus.
Širdis kurčia. Nereikia versti jos.
Tiesiog pabūk prie durų,
Vedančių – į kitą dangų…
© Felicija Ivanauskienė 2016-07-03