Maža kvapo. Ne eit, bet stebėtis,
Kaip ažūrinės smilgų viršūnės per dieną išblunka.
Į pakaušį kol kas nealsuoja
Toks nudryžęs ir drėgnas ruduo.
Bus lietaus, nes tvanku.
Kojos sunkios be batų ir klumpių.
Ką belieka daryt?
Pavėniauti, svajot, prakaituot,
Bet net minčiai alsu
Lyg kaitra švino šalmą uždėjo
Ir akių obuoliai
Kirmėlių atsikrato sapnuos.
Leiskit, duokit pasnaust
Amžinybę, na, nors valandėlę.
Jei kankinsit, 
Vis tiek negalėsiu ką mačius išduot.
Netikėsit vis tiek.
Liepoj laša nektaras į podėlius.
Šis spalvingas būties šurmulys —
Tik akių apdūmimas naiviems.
Eis nuogi ir basi nebūties pasitikt
Šiandieniniai turtuoliai.
Gal buvimo esmė ir prasmė
Nesuvokiama lieka tik jiems?
Laikas (ne pinigai.) —
Žaižaruojantis laumžirgio sparnas.
Tai — hormonų audra
Ir jauniklių lizde čirpesys,
Realybė šviesi
Kito šanso ieškot nepavargus,
Nes nektaro tiek daug —
Nei žiema, nei mirtis nebaisi.