Errare humanum est
Kartais būna, kad mato Dievai,
Kaip šioj Žemėj man būna gerai.
Nežinau, kodėl tiek kančių,
Bet pasistengsiu ištrūkti iš jų.
Kartais būna, kad juokias labai,
Kai tėškiuos su veidu į purvą liūdnai.
Nežinau, bet man visai smagu,
Kai nusiprausiu ir visiems kvepiu.
Kartais būna, kad vedu juos iš proto,
Kai mano norai tampa svarbesni už orą.
Nežinau, bet gavau labai daug,
Gal dėl to, kad geras žmogus buvau.
Kartais būna, kad tik jie išklauso,
Kai kiti manęs išvis nepriglaudžia.
Nežinau, bet tai suteikia vilties
Ir atrodo, kad pasaulis manęs neapleis.
Kartais būna, kad keikiu juos naktimis,
Kai Žemė slysta man iš po nakties.
Nežinau, bet tie demonai galingi,
Bet tikiu, kad jie ne tokie protingi.
Kartais būna, kad jie atsiunčia mirtį,
Kai žmogus mano radęs tikėjimą išlikti.
Nežinau, bet daug artimų praradau,
Kai galvojau, kad susitiksiu juos vėliau.
Kartais būna, kad be jų sunku,
Kai pasirenku žygiuot ateizmo keliu.
Nežinau, bet visada sugrįžtu,
Gal dėl to, kad Stokholmo sindromu sergu.
Kartais būna, kad jiems atrodau išmintinga,
Kai nesmerkiu ir savas klaidas pripažįstu.
Nežinau, bet tada atrandu savy jėgų
Ir priverčiu save eit doros taku.
*****************************************
Ir tai, ką bandau Tau pasakyti,
Kad esi Žmogus ir turi teisę klysti.
Tu gali pasirinkti, kuo tikėt
Ir kaip save dėl to mylėt.