Žvaigždė
Jausmų sula iš nuplėštos gyvos šakos
Ir šitaip sopa, šitaip sielą sopa...
Dabar beprasmiška ieškoti, kas paguos —
Tik šito, netekto, esybė geidžia, alksta, trokšta,
Nes nužaizdojusi riba tarp TEN ir čia,
Suprast sunku, ar bepajėgsi būti.
Šioks toks atokvėpis, kada sapnai nakčia
Iš atminimų lipdo jautrią rando plutą.
Leisk bėgti ašaroms — jos maudulį skalaus,
Jos ruoš tave šią vėtrą atlaikyti.
O kai pakelsi žvilgsnį, tai skliaute dangaus
Nauja žvaigždelė švies. Lai ir labai mažytė.