Artėja per lauką lietus šimtakojis.
Uodai geria kraują — artumo parodija.
Netikras rytojus labai nevilioja,
Nes braškės reklamoj išsirpsta net gruodyje.

Išeisiu į lietų šveist liūdesio apnašo,
Kaip tik po ranka ir plaušinė, ir muilas.
Mokėti už vandenį Dievas neprašo.
Va, uodas pripampęs nepaskrenda, muistosi.

Matau, kad iš godulio siurbti padauginta.
Nezysk, ir tave prieš šarvojimą prausiu.
Kūnelis tavasis kraujuotas ir taukinas,
O uodiškos giesmės — ne žmogiškai ausiai.

Kol minkiaus su uodu, lietutis praėjo.
Likau vidur kiemo pastvėrus plaušinę.
Kvatojo griausmingu juoku Sutvėrėjas —
Artumo parodijos aš nesutryniau.