Prisilietimas
Harmonija buvo tiršta – kristalėjąs medus.
Debesis viršum pienių pūkų ir naktis, ir audra
Nežabojo žirgų, betgi plienu juos pakaustė.
Įžiūrėsi nedaug, kol nutils įskilta kibirkštis.
Atitrūkus ugnis pirma pasagos žiebia į tamsą.
Apsiaustai tamsoj lyg sparnai, ir sužvilga
šarvai.
Įtikinti blyksnių, paliekam akli, įsiklausom,
Kaip tolsta neperbrauktas veidas nakties,
Mums paliks
Jauki jos pūkuota skara ir šviesa
dar šiauriau.