prašau tylos
taip reikia susikaupti
dar kažką pasakyti turiu
o laikas senka
mano laivas tuoj išplaukia
be burių ieškoti vėjų  keturių
prašau atleisti
aš nuoširdžiai meldžiu
nulenkusi pavargusius pečius
kai saulės blyksnis per vitražą
prasiskverbia paliesti septynis
sidabrinius paukščius...
prašau suprasti
ne viskas buvo kaip norėjos
ne viską galiu uždengt sava kalte
dabar jau per vėlu atėjus
šviesų nedegti
ilgiausio tunelio gale
noriu tikėti
ne pirmas kartas
leista pakilti link debesų
tik ta  širdis visai ne iš lėto
bėgtų namo nuoga ir basa...
ir bet kokiu keliu...