Boružėlę netyčia užmyniau –
Ar atleis? Ar nuteis?
Juk visi mes žymėti mėlynėm
Ir likimo smūgiais skaudžiais.
 
Krito žodis, sunkesnis už akmenį –
Ar aplenks? Ar kliudys?
Dar lig šiolei retkarčiais atmenu
Tas nustebusias pilkas akis.

Ir tos rankos, nusvirusios rankos –
Ar pakvies? Ar pamos?
Tūno, žalčiu slidžiu susirangius,
Nykuma ir širdy, ir namuos.

Įsiėdusios, drumzlinos nuoskaudos
Gal išnyks? Gal nuplauks?
Neužjausime jau, nepaguosim,
O reikėjo juk šitiek nedaug...