Velėną draskantys atranda savo vietą,
Nuo jos nutolę lipa link dangaus,
Jaunikliai ruošias amžinai čiulbėti —
Dar nepatyrę, jog būtis apgaus.
Geismus ir norus karpo galimybės,
Avilyje savęs nebegirdi.
Kamieną ąžuolo pakirto piktas grybas,
Bet tarp pyragų duona negardi.
Paliko Dievas merdėti bažnyčią,
Nes pagailėtas, priglaustas — įgels.
Galop velėna draskoma supyko —
Matai kankorėžiai kaip krinta nuo obels.