PRELIUDAS IR SONETAS
 
                        * * *
 
Jūs ne širdies ritmu, – valso pavasarinio
Dienos be rūpesčių, jūs, po žiedais nakvynės,
Žiedai po mėnuliu, – o saulės lauks pasaulis
Mieloj nakty, ir ūkanoj – pro šviesią miglą... Palìs –
Žiebsis žolynų akys, – ateisi, budinsi, –
Ar bùsiu pirmutinis,
Ar lyg diena mane pirmoji apkabinsi, –
Diena pakilti kvies, darbai lyg širdies dūžiai, –    
Nė nejauti, o ritmas su aidu liejas, ūžia,
O gaudžia 
Gyvybė, plati dienos melodija
Toliuose, ant miškų,
Tik debesies...
Tiktai... antai... – keliu šešėlis slenka, nuodija
Dienos harmoniją nelaukto svečio vargas...
Svetimas? Kaip visi – būties margos jis vergas.
 
 
                         * * *
 
Kai liejas žydrumon žiedų banga,
Šilti ledokšniai skambsi – vyturių varpeliai, –
Šešėliai šliaužioja... ar elgetos. Junti staiga,
Kaip skeldi džiaugsmas, kaip idilę velia
 
Gyvų ir merdinčių... – lavonų minia,
Dugne, kur nevilties maurai aptrauks mus,
Likimui traiškant skausmo kamuolius aklus.
 
Ir svetima kančia – sava, ir šauksmas –
„O broliai, džiaukitės, palikite mane!“ –
Man lūpose... Ir negaliu paklust,
 
Ir leidžiuos vedamas džiaugsman varu,
Lyg vergė, liepsnojanti aistra karaliui.
Ir banalaus peizažo šedevru
Lai džiugina linksmi laukų varpeliai.