pabirusios mintys

pabirusias mintis rišau
voratinklio siūlais sutrūkusiais
man nesisekė todėl sukišau
į beviltiškų nuotaikų šūsnis
ten jau vynas palietas išdžiūvo
jau seniai cigaretės padėtos
senas beržas prie namo nugriuvo
tarsi priekaištas liko gulėti
visos klaidos ir nuodėmės
akmeniu virto
sako – daug jų pridėta
aš bandau apeliuoti į sąžinę –
nebegirdi
juk ir ji padėvėta
mintys išbiro šalikelėj
nepasiekusios kam adresuotos
susirinksiu po truputį
neskubant
juk ne akmenys – neoperuosi...
šiltos ir drėgnos naktys
tik dangus žvaigždėmis nenusėtas
ko nemato
neįžvelgia  akys
pamėginsiu mintimis tai regėti...
adria