Nereikia žodžių nei kalbų
Ir net poezijos nereikia,
Kai viskas paprasta, gražu —
Prie jazmino drugelis skraido.
 
Balti žiedai, žydrynės toliai,
Žalioji žemės ramuma.
Atrodo, laikas pats sustoja...
Akimirka, bet jos gana.
 
Gana, kad akyse nušvistų
Mažytė džiaugsmo kibirkštis.
Nuo vieno žiedo, čia ant kito...
Tai tik drugys, o tu žiūri.
 
Žiūri...
Ir taip norėtųs, kad pavirstų
Akimirka į minutes.
Tiktai neskirta, ne... neskirta
Drugeliui norą šį suprast.