Išmėtyti jausmai, tarsi žaislai kambaryje. Užmiršti... Sumesti į vieną didelę krūvą... Bet kaip, netvarkingai. vieni pasimetę žvelgia iš apačios, kiti nedrąsiai bando iškišti ranką ar koją, dar kitų visiškai nesimato, tačiau tu žinai kad jie ten yra. Užmiršti, paslėpti, nematomi. Pašalinis žmogus net neįtartų, kad jie ten yra...o jų ten įvairių:didelių ir mažų, ilgų ir trumpų, melsvų, baltų (kiti šiek tiek nuo laiko jau papilkėję), rožinių, pasitaiko netgi ir tamsių...tačiau nei vieno juodo. Rasi įvairių spalvų ir atspalvių, nuo šviesiausios iki tamsios, vienas kitas toks tamsus kad gali atrodyti juodas, tačiau taip nėra. visiškai juodo nėra nei vieno. Tačiau visų jų akys gilios ir...ir juodos. Juodos tarsi smala, tarsi giliausia bedugnė, tarsi vandenyno gelmė. Jos tokios juodos kad rodosi jose telpa visas pasaulis. Bet ir tas juodumas nėra blogas...nors ir juodos kaip šalčiausia žiemos naktis, jos visviena šildo. Deja visuomet atsiranda kažkas kas sumano pasiimti žaislą... deja jam netinka nei vienas kuris yra paviršiuje...jis ieško...traukia žaislus iš giliau, pradeda imti tuos kurių matosi tik rankos ar kojos...deja ir jie nesugeba įtikti. Ranka lenda dar giliau į krūvą...žaislai mėtosi į šalis...netgi pats nustembi kiek daug pas tave jų buvo...žaislų krūva pamažu mažėja, tačiau visviena išlieka didelė ir iki paskutinio žaislo dar toli...pakeliui į pakutinį žaislą atsiranda keletas jau suplėšytų, deja jie niekada nebuvo patys paskutiniai, niekam neužtekdavo drasos jį paimti, dauguma apsistodavo ties viduriu ir pažaidę su vienu kažkokiu žaislu palikdavo jį visą nutrintą...kai kuriems būdavo nutraukos akys, dar kitiems praplyšusi siūlė. Vienas po kito žaislai skrenda per kambarį, apžiūrėjusi vieną ranka griebiasi kito...didžioji krūva dar šiek tiek sumažėja, tačiau sulig kiekvienu numestu žaislu neproporcingai didėja tų numestųjų skaičius. Iš vieno žaislais užversto kampo prisipildo pusė kambario. Tačiau ranka nemato...ji toliau juos mėto ir svaido kol pati įklimsta tiek kad virsta žaislu...ir vėl...ir vėl neprisikasė...ir vėl nepasiekė to...to vienintelio ir nepakartojamo...deja to vienintelio ir nepakartojamo ten nė neuvo...jis niekuomet ten nebūna. jis nėra laikomas kartu su visais tais žaislais... jis guli gražiai padėtas, pačioje matomiausioje vietoje...kartais lovoje šalia pagalvės, kartais spintoje šalia visų mylimų žmpnių nuotraukų, o kartais aš jį tiesiog laikau rankoje ir noriu paduoti jį tau...tačiau tu esi pernelyg užsiėmusi ta nelemtąja žaislų krūva...