Niekada neištuštėjantis kambarys

„Juk mes visi įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį... Gyvenimo vis mažiau ir mažiau...“

Mažas našlės šydu prisidengęs kambarėlis su mažytėmis, baigščiai dirsčiojančiomis akutėmis, iš kurių sruvo kažkur erdvėje tolstantys šviesos upeliai. Toks mažas juodų šešėlių pinas kambarys, bet visgi jame tilpo nesuskaičiuojamai daug: baltos lelijos, pasidabinusios rasos karoliais, balti gvazdikėliai garbiniuotomis galvytėmis, chrizantemos — tarsi sniego pusnimis išsipusčiusios, išblyškusios rožės, išdidžiosios kalijos, bet nei vienos skambančios pakalnutės... Jau lunatikuojantys žmonių veidai, kurie kaip balti balionai kabėjo ore. Žmonių akyse spindėjo gilūs juodi ežerai, kuriuose plaukiojo baltos gulbelės juodais juodais snapeliais, nuleistais žemyn į vandenį. Ant ežero kranto gulėjo begalės aštrių akmenėlių, ant kurių dar spurdėjo žmonių širdutės, tarytum leisgyvės žuvytės be vandens... Čia nėra ir nebus jokių skambančių pakalnučių varpelių, dainuojančių jazminų apie gyvenimo grožį ir svaigstančių nuo muzikos lauko pienių... Jokių mistinių bugnelių, į kuriuos kažkas barbentų laibais piršteliais, ar bambukinių dardenančių varpelių nuo vėjo, cimbolų, metalofonų, muzikinių trikampėlių, sandalmedžio smilkalų kvapo ar eterinių aliejų dvelkiančių levandomis... Čia tik surambėję prisiminimai: cinamoninės obuolainės ant šviežiai keptos duonos kvapas, įsukta braškių uogienė į riebius blynelius ar tai liepsnojančios žvakės šviesa šeštą valandą ryto ir šilto vaško kvapas, kapsančio ant medinio stalo. Sena fotografijų juostelė, besisukanti kažkur galvoje, kurioje matyti kadrai nesuskaičiuojamų susiraukšlėjusių lūpų pakšėjimų iš ilgesio į jauną, glotnų skruostą. Rūpestingi glustelėjimai prie senos, plačios krūtinės, prie pečių ir drebančių rankų, laikančių ružavų bijūnų puokštę.
 Kaltės jausmas, pradvelkęs ore: „O juk turėjai dar laiko tuomet kodėl taip delsei?“
 Čia tik lėtai virpa sidabro ežeras, virš kurios sklando įkyrus vandens paukštis, spiegiantis:
— Kodėl? Kodėl?! – rodėsi, jis tik pradeda tolti į juodą tylą, bet staiga vėl išnyra su savo iš proto vedančiu spiegimu: „Kodėl? Kodėl?“, dėl kurio norisi rautis plaukus sau nuo galvos ir absurdiškai mėginti jais užsikimšti ausis...
Mažas, tamsus kambarėlis su mažyčiais švytinčiais, švytinčiais iš anapus sienos, langiukais. Ir durys, siejančios šią pusę ir aną pusę, pro kurias galima užeiti ar išeiti. Bet šį kartą išplaukė visas sidabrinis ežero vanduo. Ir visi naiviai tikėjosi kambarį — ežero dugną palikti tuščią. Deja, ne visos žuvys išplaukė su vandeniu, kai kurios liko dvėsti toliau be vandens. Dugne liko šaižus pūvančių kūnų kvapas ir Mirties dvasia, dar neskubanti išeiti bei kruopščiai atliekanti savo darbą. Ir kažkada pamestas Jėzaus portretėlis jau beyrantis, bet dar viltingai rodėsi, jog paveikslo herojus gali atgyti su tais, kurie dugne jau galbūt ilsisi, palytėti stingdančių Mirties pirštų.
Ištekėjo ežero vanduo pro duris, tarsi iš dubens. Išplaukė kartu su baltomis gulbelėmis ir iš paskos skrendančiu tylą ryjančiu paukščiu. Tik mažasis kambarėlis taip ir lieka pilnas duslių, gerklę smaugiančių atsisveikinimo šnabždesių, širdį spaudžiančių prisirišimo mazgų ir ore dūsaujančios kregždutės aidas:
— Sudie... Sudie...

„Kregždutės kregždutės, dangaus gyvos žirklės, atkirpkit ir man gabalėlį dangaus...“
Orinta