Oloje — kasdienybėje
skirta vien šešėlius regėti,
tarsi vieną mėnulio pusę,
skirtuku padalintą
į esatį
ir neregimą esybę, kuri tikra
kaip visų olos šešėlių veidas,
peržengus olos slenkstį.
 
Kokia tai šviesa, parodanti esybę už olos slenksčio?
Tikriausiai, ne fotonų srautas.
 
Keista. Klausiu savęs:
ar atsiskyrusi esybė,
regima sielos akimis,
sutampa su kūnu kaip esiniu,
vienatiniu,
gimusiu iš priežasties,
geismingai stokojančiu savęs,
dažniausiai savęs neatrandančiu...
 
Kiek sielos akių —
tiek ir esybių,
o esatis — vienatinė.
Kas pagimdo šešėlių sumaištį,
kas išgrynina ją ir juos sutelkia kaip TIKRĄ
visiems?
Gal ji taipogi — vienatinė?
 
Kunkuliuojantį versmė*...ar beribė gelmė...tuštuma...
gimdanti esybes? Kokius Jėzus ištarė tris žodžius Tomui?
 
Mėnulis nedalomai vienas...
Aš esu...— — — — — —
Bandau spėti...išsigąstu...
ženklu paženklintas neženklinamas.