Kaip painu iš voratinklių narplioti tylą,
Lapas popieriaus baltas dar, skauda paliesti.
Tamsoje papilkėję šešėliai sudyla,
Gal kuprotus naktis sugebės atitiesti...
Vienui vienišas žodis iš sielos pakyla
Apkabink, ap-ka-bin-ki !... Tikiu dar prikviesti.
Vis sapnuoju, sapnuoju, jaučiu tave gyvą,
Vis maldauju žvaigždžių mūsų delnus apšviesti.
O tie pirštai...paglosto mane tarsi lyrą,
Tarsi molį išminkytą amforai žiesti.
Ne Dievai mes, - tik žmonės per žvyrą
Klupdami ieškom deglo nakty pasišviesti...
---
Baltas lapas įprasmina dūstančią tylą,
Ne tave, tiktai laišką tau lūpos paliečia...
Apkabink, apkabinki...su ašarom byra
Ir padėkim abu viens kitam atsitiesti...