Kartūs žodžiai pikti,
Jiems liežuvis piemuo,
Kai pabėga nuo jo –
Liejas tarsi vanduo.
 
Liejas pykčio srove
Ir aptaško visus,
Tai nuodai dideli,
Nuo jų dvokas baisus.
 
Nors kantrumo taurė
Ir gili, ir plati,
Prisipildo nuodų,
To net nepajunti.
 
Ir atgal grąžini
Tu žodžius iš taurės,
Ir piktus, ir karčius,
Kol taurė ištuštės.
 
Kol liežuvis piemuo
Imsis žodžius ganyt.
Žmogus turi žinot
Ką sakyt, ką nuryt.