Nelaukei?
Skambino iš dangiškų aukštybių.
Pakirdo sąmonė,
Lukštenosi mintis.
Tai prasivėrė tvirtos EGO ribos.
Susimąstei —
Ar mokais, ar kenti?
Keliai ir klystkeliai —
Sprendimuos, proto vingiuos,
Dvejonių sutemoje —
Švyturiai tikslų.
Visi savaip laimingi, nelaimingi,
Bendra tik baimė fazėje
Nykstu.

Tačiau paskambino iš TEN
Ir nuramino.
Jau ėmė rinktis
Giminės, draugai
Ir tie, kas garbino, 
Ir tie, kas vos pažino,
Ir gal net tie, 
Kurių nepažinai.
Ir buvo gėlės,
Ašaros bei žvakės —
Tai, ko nelaukei.
Darėsi graudu.
---
Berods, užsnūdai.
Ko pagalvės šlapios?
Skambutis? 
Ne.
Vėl dienos be vardų.