Vardai, vardai...
Ir dienos neužmirštamos, ir datos...
Pušaitės lyg sargyboj rymo –
Širdžių tvinksnius jos saugo,
Gyvenimo pilnatvę saugo,
Nes trokšta platuma dangaus taikos,
Baltų balandžių skrydžio...
Ir rankos motinų lyg šakos stiebiasi į aukštį,
Kad vėjyje žydėtų žvaigždės,
Kad žmogų giedras nerimas lankytų,
Kad amžinybės aukuras liepsnotų –
Nuo skausmo, nuo žaibų mus saugo Atmintis.
 
Vardai, vardai... Nemirtingumo
Spinduliu pavirto motinų tikėjimas.
Jų kasdienybės pareiga – viltim mokėti
Už kiekvieną kauburėlį,
Už atmintį vaikų,
Už Lietuvą,
Už mūsų meilę, mūsų garbę ir svajonę šviesią,
Už tuos, kurie negrįžo iš toli, toli...