Išlyja dangūs svetimą birželį
Ir laiko gijom išteka diena, 
Nepasakai man, gali ar negali
Sudužt sekundė ilgesio pilna.
Kai laiko pirštai glosto mano plaukus, 
Naktis užmigdo ežero karklus, 
Aš ateinu, tavęs tiek laiko laukus,
Per nešukuotus tėviškės javus.
Už seno liepto, kur medinė valtis 
Ir lūgnės supasi skaidriausiam ežere, 
Žvaigždžių lietus – lyg pasiklydęs takas,
Naktis paskęsta meilės sklidina.