Išsivadavus nuo savęs, nurimus
Gailėsiesi ne praeities, o laiko.
Galvosi, kad dabar jau nebelaiko
Sugniaužęs gomurį sprangus laukimas.
 
Kad niekas šitoj Žemėj nesikeičia:
Diena liepsnoja, gęsta, blėsta, miršta,
Tamsa akis uždengia juodais pirštais...
Didėja tiktai skaičiai, skaičiai, skaičiai –
 
Atotrūkis tarp čia ir ten – lyg būta
Sapnų, kurie sapne neišsipildė.
Girdėsi tyliai tiksint savo širdį...
Bet nežinosi nei kada, nei kur tau
 
Akis pramerkti reikia, kad nubustum,
Priklaupti reikia, kad ir vėl tikėtum.
..............................................................................

Prieš saulę, lietų skleisi margą skėtį,
Nors praeitim vis tiek dar pusto, pusto...