Slenka vasara – ilgesio dienos, 
Už namelio vaiski žaluma, 
O nakty paklystu mėnesienoj
Ir jaučiu, kad esu ne viena.
Kai iš lėto žvaigdžiarūkis krenta,
Tarsi pasakos grožis migla, 
Ištiesi tu man virpančią ranką,
Šnabždesys – neliūdėk ir eiva.
Lyg plaštakės sumirksi blakstienos, 
O ant lūpų sodrus bučinys, 
Gal netyčia – mąstau, o krūtinėj
Prasivėręs aistros šulinys.
Pasiklydę jausmai dega sieloj, 
Netikėjau tavim, nejučia
Vėl parklumpa nakty mėnesiena
O jos vardas – viliokė delčia.
Nesakyk, kad vilionės netikros, 
Tavo kimstantį balsą girdžiu, 
Lyg paveikslas slaptingas už stiklo
Tas plazdėjimas mūsų širdžių...