Ganiava

Tik tu tegali jaust, ar liko jėgos
Supeikusį žodį pakelti,
Ar liko, kas augs, prasismelks, kas garuos
Pro užmarštį tarsi pro kaltę.

Žinau, kad sunki ta dvejonių kupra —
Ir man ji mintis kartais slegia,
Nes būna dienų, kai geidi užsikast,
Įšokt su veltiniais į eketę.

Nurimk, nespirgėk. Tuoj silpnumas praeis.
Kantrybė — nektaras išminčiams.
Kūrėjų mažiau, negu gebančių peikt,
O gero tokie nepalinki.

Taip lašas po lašo, skiemuo po skiemens
Ir buvęs tikėjimas miršta.
Atrodo, kam kerdžius prie greito piemens?
Nes žino, kur pievos, kur irštvos.

Būtis — maišatis išmintingų, kvailų.
Kiekvienas pats renkasi kelią.
Kalbėk, kol liežuvį apversti pakanka jėgų.
Išgirs gal piemuo, gal avelė.
Nijolena