Tibeto bitės, susilėkę į gaują
ir blizgančiomis lyg stiklas lūpomis,
dūzgia dzūkiškas poringes ir geria
nektarą tarsi mėlyną Budos kraują. 
 
Panašus į Pirčiupio Motiną Buda
gniaužia kumštyje šventųjų dulkių saują,
kurią išbers pionieriams ant galvų
kaip kažkada močiutė dustą ant kopūstų.
 
Himalajų vėjų malūnai mala
sniego žmogaus paliktą plastiko tarą ir išėdas,  
paverčia į gintarą arba smalą,
o laiku keliaujantys demonai
begėdiškai slepia pėdas į Šambalą.
 
Leidžiasi nuo kalnų viršūnių
sušalę išprotėjusių alpinistų kūnai.
Saulėje atšyla, palikdami drumzliną balą,
o jų neramios dvasios grįžta atgal į kalnus.
 
Griūtis prikelia neramias Nepalo lapes,
ūbaujančias Butano pelėdas
ir kantriąsias Grūto lamas,
bet šerpas Tensingas viršūnėje Everesto
teisingais gestais rodo,
kad rado valgomas kerpes,
godžiai valgo, svaigsta ir sukasi istorijos ratais
žemyn iki pačios Lhasos,
kur į vaikystės miestą sugrįžęs Dalai Lama
geria žaliąją arbatą ir lošia
su Mao komunistais šachmatais,
atsisėdęs ant Šaolino vienuolyno terasos.
 
Neieškokite čia tiesos, tik sekite mano mintis kaip savo,
o kai optiškai aiškiu oru pamatysite vakaro gaisuose
besiplaikstančius trispalvius kaspinus,
suprasite: jus ir vėl sinoptikai apgavo.
 
Tai ir baigiu sekti kalnų pasaką tuom.
Iki susitikimo bendruose visų religijų kapuose.
Om.