Naktis suvirpo lyg nuo klyksmo vaiko –
Iš kur ta širdgėla, iš kur bloga žinia?
 
Ir rodėsi, kad laikas nesulaiko
Atodūsio, prasmegusio dugne
To šulinio, kurio nesiekia svirtys,
Kur vandenys tyri, tačiau šalti.
 
Argi reikėjo mūsų dangui skilti,
Kai buvo jis šalia, visai arti,
Kai debesų tyla ant delno gulė
Ir paukščiai glaudės prie plaukų?..
 
Kokia nyki naktis – nėra mėnulio.
Tik riksmas, riksmas iš visų jėgų,
Tiktai atodūsis gilus ir aido kirčiai –
It nuogą kūną čaižytu rimbu...
..........................................................................
 
Argi reikėjo mūsų dangui skilti –
Juk buvom ten abu.
Abu...