pabalnok tėveli juodbėrį
kurį išsivedė
ginkluoti, girti  ir pikti dėdės
privertę mus tapti benamiais
jau kurį laiką
jūs kartu
dausose
kažkur prie enčio
ar prie šilų laukiat
žinau ko laukiat
 
užkniso teveli
šie keistas daiktas ne daiktas
jis tvirtesnis už tavo rankas
ir net už tavo širdį
kurių tu nesaugojai
be išlygų visiems dalinai
kad nieko ir nebeliko
vien netektis
 
užkniso
bet jis gražus ir vienintelis
dar norisi pabūti čia laike
laukit
nes jūs jau belaikiai
užsiplieskiančios karčios žiežirbos
laikinoje atmintyje