Ta ryto žaluma...
Nuo medžio skambiai krito paskutinis lašas
Per naktį pylusio lietaus. Kur jis krito?
Į širdį, žinoma, į širdį, kur daugiau!

Prisigėriau aš jo –
To gaivinančio gėrimo. Staiga apsvaigau,
Gėriau tai, ką davei. Aš išgerčiau ir nuodus –
Troškulys toks beribis. Ar tu jį jautei?

Ką darysi! Trūksta
Pavasarį daug ko – kam meilės, o kam draugų...
Man gal netrūktų ir nieko, bet pavasario
Lašas įkrito širdin. Ir nė nejutau.