Skruzdėlynas

Ten, kur daug sausų šakų,
Kur daug lapų ir spyglių,
Pūpso didelė krūva.
Ta krūva – visa gyva!
Vaikšto, rodos, čia spygliai,
Visi šapai, pagaliai.
 
Kas čia daros? O stebuklai!
Juda, kruta visas kupstas...
Kiek čia miestų, kiek namų?
Kiek vingiuoja čia kelių?
Kiek kalnelių ir pašlaičių!
Šalia jų – mažų pilaičių...
 
Aš atsitupiu prie kupsto,
Laukiu mažo čia stebuklo.
Praskleidžiu ranka lapus,
Pirštais prakapstau šapus.
„Šu šu šu...“ ošia pušynas...
Vaikai, čia juk skruzdėlynas!..
 
Vos šapus paliečia pirštai,
Pajuntu, kad kažkas kirba...
Ir jau pulkas skruzdėlyčių
Man ant rankos lipa, lipa...
Skuba, bėga, visos neša,
Kas grūdelį, o kas šapą.
 
Pasidaro taip smalsu,
Dar giliau kapstau pirštu.
Spyglius švelniai pakrapštau,
Ir atspėk, ką pamatau?
 
Pamatau didžiulę šeimą.
Kažkur skuba, bėga, eina...
Vidury, šilčiausioj vietoj,
Kiaušinėlių daug pridėta...
Aplink juos iš viso namo
Susispietę skruzdės mamos!
Saugos juos ir čia tupės,
Kol vaikučiai išriedės!..
 
Kitos skruzdės darbininkės,
Pakraščiuose susirinkę.
Ruošia ateičiai planus,
Kaip toliau tvarkyt namus?
Kiek reikės kelių nutiesti?
Kiek gatvelių reiks apšviesti?
 
Greit darbais jos pasiskirsto,
Skruzdėlyne išsibarsto...
Taip prasideda diena,
Darbo ir džiaugsmų pilna.
Vienas neša šapelius,
Iš kurių statys namus.
Kitos vabalą jau tempia.
Ir suruoš šeimynai šventę.
 
Jeigu nori laimę rasti,
Mėgink skruzdėles suprasti...
Jų namuos – gausi šeima,
O? Šeimoj – puiki darna!
Triūsia sunkiai jos per dieną,
Viena už visas – visos už vieną!
Jei, žmogau, tu – taip darysi,
Bėdų niekad neturėsi.
JadvygaEv